Ar kada susimąstėte, pagal ką rinktumėtės advokatą? Kokie kriterijai jums reikšmingiausi? Dėl vieno nereikia nei diskutuoti – advokato kompetencija ir pareigingumas yra ypatybės, kurias kiekvieno kliento požiūriu turi atitikti profesionalus teisininkas. Tačiau, kokias kitas, galbūt „minkštąsias“ savybes turi atitikti advokatas? Ar jis turi (ir kiek turi) būti empatiškas? Gebėti išklausyti? Ar svarbu, kad klientas juo pasitikėtų?
Vieniems gali būti svarbu, kad advokatas būtų bet kada pasiekiamas telefonu, kitam, svarbu jaustis nepamirštam. Dar kiti apie savo bylą nori žinoti kiekvieną detalę, o kitiems norisi, kad patikėjus savo „skaudulį“ advokatui, tą skaudulį jis kiek įmanoma savarankiškiau ir greičiau „išoperuotų“.
Klientų lūkesčiai skiriasi, tačiau juos dažnai vienija vienas bendras poreikis, t. y. jaustis išgirstam ir žinoti, kad jų problema yra svarbi. Advokato darbe kiekviena diena yra ne tik darbas su teisės aktų variacijomis, bet ir atliepiamas individualioms žmogaus reikmėms, kadangi kiekvienam, atėjus pas advokatą savotiškai „skauda“. Svarbu atskirti, kokios teisinės pagalbos konkrečioje situacijoje klientui reikia, kokie sprendimai tiktų klientui, o kurie būtų nepriimtini. Todėl advokato darbe svarbu ne tik problemos formalizavimas, bet, – iš tiesų suprasti, kaip teisę pritaikyti konkretaus žmogaus situacijai, kaip jam pateikti vieną ar kitą informaciją, kaip jo neišgąsdinti, nesukelti papildomo nerimo.
Advokatas kartu yra tiltas tarp jam patikėto žmogaus rūpesčio ir jo sprendimo, tarp pasimetimo ir žinojimo, tarp problemos ir išeities. Advokato ir kliento bendravimas taip pat yra dviejų žmonių santykis. Santykis su savo iššūkiais ir lūkesčiais advokatui, reikalaujantis iš jo lankstumo, vidinės brandos, patirties.
Mokslo doktrinoje galima rasti įdomią metaforą – advokatas savo darbe nuolat tarsi balansuoja tarp trijų skirtingų interesų. Vienoje pusėje yra jo paties materialinis interesas, nes profesinė veikla dažniausiai yra pagrindinis advokato pragyvenimo šaltinis. Kitoje – kliento interesas, kuriam advokatas turi būti lojalus ir kurio naudai visada turi veikti. Tačiau yra ir trečioji pusė, t. y. viešasis interesas. Advokatas, kaip ir kiti teisingumo įgyvendinimui svarbūs teisinių profesijų atstovai (teisėjai ir kt.), savo veikloje turi nepamiršti ir platesnio – teisės viršenybės tikslo, paklusti įstatymui, profesinei etikai, teisingumo standartams. Mokslo doktrina, analizuodama šią advokato profesijoje kylančią dilemą, kartu pateikia ir atsakymą, jog šiame pasirinkime advokatui orientuotis padeda profesinė etika. Advokato profesinė etika nėra vien gražiais žodžiais apipinti papročiai, kurie sklando kažkur ore, bet neturi jokios praktinės reikšmės. Advokato etika, tai konkrečios, rašytine forma teisės akte (teisingumo ministro patvirtintame Advokatų etikos kodekse) įtvirtintos profesinės elgesio taisyklės, nustatančios, kaip advokatas turi elgtis vykdydamas savo profesinę veiklą, kokių principų laikytis ir kokių ribų neperžengti. Advokatas profesinės etikos standartus turi ne tik žinoti ir jų laikytis, bet ir juos išgyventi – etika turi tapti ne vien profesinės veiklos taisykle, bet ir neatsiejama jo profesinės laikysenos dalimi. Advokatai, siekdami drausminti etikos pažeidėjus, yra sukūrę ir institucinį mechanizmą, užtikrinantį etikos normų laikymąsi – Advokatų garbės teismą. Taigi, advokato profesinei etikai suteikiamas ne tik moralinis, bet ir teisinis svoris, kadangi už profesinės etikos reikalavimų pažeidimus advokatui gali kilti drausminė atsakomybė, o už šiurkščiausius pažeidimus advokatas gali būti išbrauktas iš advokatų sąrašų.
Tačiau ar vien taisyklių laikymasis gali atsakyti į klausimą, kokio advokato reikia klientui? Tikriausiai ne. Profesinė etika nustato ribas, kurių advokatas privalo laikytis, tačiau santykį su klientu kuria ne vien taisyklių laikymasis. Jį kuria ir advokato vidinis apsisprendimas ir gebėjimas išklausyti, suprasti, aiškiai komunikuoti, įsigilinti į individualią situaciją ir, prireikus, pasakyti nebūtinai tai, ką klientas nori išgirsti.
Todėl grįžtant prie klausimo, pagal ką rinktis advokatą, galbūt verta ieškoti ne vien kompetentingo teisininko, bet profesionalo, kuris savo kompetenciją geba derinti su žmogiškumu, o žmogiškumą su profesine etika. Galbūt būtent čia ir slypi atsakymas į klausimą, kokį advokatą rinktis, t. y. ne tik tą, kuris žino teisę, bet ir tą, kuris žino, kaip ją taikyti žmogui.
