Nacionalinis ir tarptautinis šeimos santykių teisinis reguliavimas grindžiamas prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principu, kuris neabejotinai sąlygoja poreikį atsižvelgti į vaiko interesus ir naujo motinystės, tėvystės ryšio kūrime, t. y. sprendžiant visus su įvaikinimu susijusius klausimus.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, spręsdamas dėl teisės normų, reglamentuojančių galimybę atnaujinti procesą byloje dėl įvaikinimo, aiškinimo ir taikymo, pažymėjo, kad Lietuvos įstatymų leidėjo požiūris į įvaikinimo teisinių santykių panaikinimo ir nutraukimo galimybę istoriškai kito – nuostatų, tiesiogiai siejančių galimybę panaikinti įvaikinimą su po įvaikinimo paaiškėjusiais įvaikio psichikos sutrikimais neliko, o nuo 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojusio CK trečiojoje knygoje „Šeimos teisė“ nuostatų, įtvirtinančių įvaikinimo pripažinimo negaliojančiu ar panaikinimo galimybę, apskirtai nėra.
Visgi, atsižvelgdamas į tai, kad Lietuvos Respublikos įstatymuose tiesiogiai neįtvirtintas draudimas atnaujinti procesą įvaikinimo bylose, LAT nurodė, kad proceso atnaujinimas įvaikinimo bylose, kai juo siekiama teismo sprendimo dėl įvaikinimo panaikinimo, galimas tik išimtiniais atvejais, kai įvaikinimo palikimas reikštų esminį vaiko ar kitų asmenų interesų pažeidimą, jei nėra kitų teisinių būdų šiems interesams apginti (pvz., vaikas įvaikintas be tėvų sutikimo; jei įvaikinimo byloje buvo pateikti suklastoti dokumentai apie įtėvių sveikatos būklę, galinčią kelti grėsmę vaikui, ir pan.).
Šiuo aspektu Teismas pažymėjo, kad faktinis jau įvaikinto vaiko interesų pažeidimas, padarytas įtėvių (pvz., faktinis vaiko palikimas, nesirūpinimas juo, piktnaudžiavimas tėvų valdžia ir pan.), savaime nelaikytinas išimtinai svarbia priežastimi atnaujinti procesą įvaikinimo byloje, nes tokiu atveju būtent jis (įvaikinto vaiko teisių pažeidimas), o ne pats įvaikinimas neatitinka vaiko interesų, todėl aplinkybės, susijusios su įvaikinto vaiko teisių pažeidimais po įvaikinimo, sudaro pagrindą spręsti dėl tėvų valdžios apribojimo įtėviams, tačiau savaime nelaikytinos teisiškai reikšmingomis sprendžiant dėl proceso atnaujinimo įvaikinimo byloje.
Pareiškėjai (įtėviai), siekdami atnaujinti procesą įvaikinimo byloje ir tokiu būdu panaikinti įvaikinimą, gynė savo teisę į privatų gyvenimą, nurodydami, kad įvaikinimo procese buvo teigiama, kad vaikai yra sveiki, tačiau tik vėliau tapo žinoma, kad vaikams nustatytos net 4 diagnozės, t. y. paaiškėjo vaikų sveikatos sutrikimai.
LAT, atsižvelgdamas į įvaikinimo teisinio reguliavimo istorinę raidą, nurodė, kad paaiškėjus įvaikių sveikatos sutrikimams, apie kuriuos įtėviai iki įvaikinimo nežinojo ir negalėjo žinoti, iš esmės reikštų galimybę pasiekti iš esmės tą patį tikslą (įvaikinimo panaikinimą) tuo pačiu pagrindu (dėl įvaikių sveikatos sutrikimų, apie kuriuos įtėviai iki įvaikinimo nežinojo ir negalėjo žinoti), tik kitomis priemonėmis (ne materialiosios, o proceso teisės normomis), tai kartu reikštų pakankamai aiškiai išreikštos įstatymų leidėjo valios ignoravimą – iš nacionalinės teisės sistemos nuo 2001-07-01 eliminuoto įvaikinimo panaikinimo pagrindo „atgaivinimą“.
Tai pat, kaip ne mažiau svarbiu argumentu, LAT vadovavosi įtakos vaiko interesams dėl proceso atnaujinimo įvaikinimo byloje kriterijumi ir nurodė, kad tokiu atveju proceso atnaujinimas galimas tik išimtiniais atvejais, kai įvaikinimo palikimas reikštų esminį vaiko ar kitų asmenų interesų pažeidimą, jei nėra kitų teisinių būdų šiems interesams apginti. Teismas vertindamas atsisakymo atnaujinti procesą, kaip priemonės, ribojančios įtėvių teisę į privatų gyvenimą, „būtinumą demokratinėje visuomenėje“, nusprendė, kad ši priemonė yra proporcinga siekiamiems bendrajam tikslui apsaugoti kiekvieno įvaikinto vaiko, galinčio atsidurti panašioje situacijoje, interesus į šeimos santykių stabilumą, išlaikymą ir kt. ir individualiajam – apsaugoti įvaikintų vaikų atitinkamus interesus.
Bendrojo tikslo apsektu LAT nurodė, kad asmenys, įvaikindami vaiką, kartu iš esmės prisiima riziką, kad jis gali turėti įgimtų sveikatos sutrikimų, tačiau norintys sumažinti šią riziką, gali pasinaudoti vaiko perkėlimo į šeimą iki įvaikinimo institutu arba vaiko globos (rūpybos) institutu. Teismas tai pat išaiškino, kad valstybės pareigos atskleisti įtėviams visą informaciją apie įvaikių sveikatos būklę, galinčią nulemti įtėvių apsisprendimą dėl įvaikinimo, nevykdymas ar netinkamas vykdymas galėtų būti pagrindas kelti klausimą dėl valstybės (jei būtų nustatyta, kad valstybės teisės aktuose nustatyta įvaikių sveikatos patikrinimo tvarka yra ydinga, nebuvo užtikrintas jos laikymasis ar kt.) ir (arba) atitinkamų sveikatos priežiūros įstaigų (jei teisės aktų nustatyta tvarka atliekant įvaikinamų vaikų sveikatos būklės patikrinimą atitinkamus vaikų sveikatos sutrikimus buvo galima nustatyti, tačiau tai nebuvo padaryta) civilinės atsakomybės, o ne atnaujinti procesą įvaikinimo byloje.
Individualiojo tikslo kontekste teismas pažymėjo, kad vien ta aplinkybė, kad įtėviai negali ar nenori toliau tinkamai atlikti savo pareigų, nereiškia, kad aptariamus vaikų interesus pažeidžia pats įvaikinimo ir (ar) jo nepanaikinimo faktas – juos pažeidžia įtėvių pareigų nevykdymas. Teismas nurodė, kad bet kokie su įvaikinimu susiję klausimai turi būti sprendžiami atsižvelgiant į geriausius vaiko interesus, taigi dviejų priešingų interesų (įtėvių ir įvaikių) susidūrimo atveju, nesant galimybės rasti jų balansą, pirmenybė teiktina būtent vaikų interesams.
Atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes, LAT padarė išvadą, kad teismų atsisakymas atnaujinti procesą nagrinėjamoje byloje pagrįstas ir teisėtas.
Šaltinis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-167-969/2020.
