Lietuvos įstatymų leidėjas civilinio proceso įstatyme yra įtvirtinęs alternatyvų klasikinei ir įprastai teisingumo įgyvendinimo formai – sprendimo už akių institutą, kurio paskirtis yra užkirsti kelią pasyviai bylos šaliai vilkinti procesą.
Visgi sprendimo už akių priėmimo galimybė yra glaudžiai susijusi su asmens, prieš kurį yra pradėtas teismo procesas, informuotumu apie šį faktą, t. y. asmens teisių dalyvauti pradėtoje byloje ir išreikšti savo poziciją užtikrinimu, o tai be abejo, susiję su procesinių dokumentų įteikimo bylos šaliai tinkamumo klausimu.
Teisės į teisingą teismą kontekste Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pabrėžęs teismo pareigą būti pakankamai rūpestingu informuojant šalis apie teisminį procesą, būtinybę įvertinti, ar šalys gali būti laikomos atsisakiusiomis savo teisės stoti prieš teismą ir gintis, ar nacionalinė teisė suteikia galimybę asmenims, sužinojusiems apie prieš juos priimtą teismo sprendimą, reikalauti naujo teismo proceso, atitinkančio rungimosi principą.
Aptariamu atveju, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, įvertinęs procesinių dokumentų įteikimo juridiniam asmeniui specifiką ir iš to kylančią sprendimo už akių priėmimo ir faktinio juridinio asmens informavimo apie bylos procesą suderinamumo problematiką, praėjusiais metais suformulavo naująjį precedentą, pakeitusį teismų praktiką.
Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (LR CPK) 123 straipsnio 4 dalį, nepavykus procesinių dokumentų įteikti juridiniam asmeniui įprasta tvarka, procesinis dokumentas siunčiamas juridinio asmens buveinės adresu ir laikomas įteiktu praėjus dešimčiai dienų nuo išsiuntimo (procesinių dokumentų įteikimas pagal įstatymą), t. y. nepaisant to, ar dokumentas faktiškai buvo asmeniui įteiktas, vadovaujamasi įstatymų leidėjo įtvirtinta procesinių dokumentų įteikimo fikcija. Visgi, kaip minėta, teismas privalo išnaudoti kitas procesinių dokumentų įteikimo juridiniam asmeniui galimybes, o šioms nepasiteisinus, taikyti subsidiarųjį procesinių dokumentų įteikimo pagal įstatymą būdą.
Kasacinis teismas buvo išaiškinęs, kad teismas turi teisę priimti sprendimą už akių tik tokiu atveju, kai įsitikina, kad asmuo, dėl kurio priimamas sprendimas už akių, realiai buvo informuotas apie pradėtą civilinę bylą, o nesant duomenų apie realų informavimą apie pradėtą civilinę bylą, teismas, informavęs asmenį apie pradėtą civilinę bylą LR CPK 123 straipsnio 4 dalyje nurodytu būdu, turėtų priimti įprastą sprendimą, o ne sprendimą už akių. Matyti, kad pagal buvusią Kasacinio teismo suformuotą praktiką, kuomet sprendimo už akių priėmimas buvo galimas tik faktiškai informavus juridinį asmenį apie teisminį procesinį, sprendimo už akių institutas egzistavo neveiksmingai, be kita ko, buvo ir neproporcingai apsunkinama procese aktyviai dalyvaujančios šalies padėtis.
Visgi, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas praėjusiais metais pakeitė teismo pradėtą formuoti praktiką ir išaiškino, kad teismas, prieš tai išnaudojęs kitas jam prieinamas protingas priemones, siekdamas faktiškai įteikti procesinius dokumentus šaliai, esant LR CPK 285 straipsnyje nustatytiems pagrindams, gali priimti sprendimą už akių, tačiau kartu suformulavo teisės aiškinimo taisyklę: tuo atveju, kai sprendimas už akių priimtas prieš šalį, kuri apie pradėtą civilinę bylą buvo informuota teisine fikcija grindžiamu įteikimo būdu, tokiai šaliai pateikus pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo praleidus LR CPK 287 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą, ta aplinkybė, kad buvo remtasi įteikimo fikcija, laikytina svarbia priežastimi, dėl kurios turi būti atnaujinamas terminas pareiškimui dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo pateikti, taip užtikrinant asmens teisę į teisminę gynybą ir teisingą teismo procesą. LR CPK 287 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisės norma, jog prašymas atnaujinti praleistą pareiškimo padavimo terminą negali būti paduotas, jeigu praėjo daugiau kaip trys mėnesiai nuo sprendimo už akių priėmimo dienos, gali būti taikomas tik toms procesinėms situacijoms, kai prašymą peržiūrėti sprendimą už akių paduoda asmuo, kuris buvo faktiškai (realiai) informuotas apie teismo procesą.
Šiuo atveju verta atkreipti dėmesį į LAT išaiškinimą, kad atnaujinus terminą pareiškimui dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo pateikti ir priėmus pareiškimą nagrinėti, šaliai, neveikusiai tinkamai, nevykdžiusiai įstatymo nustatytos atskleidimo pareigos (nenurodžiusiai Juridinių asmenų registre savo tikrosios buveinės vietos), nepasirūpinusiai, kad jos buveinėje būtų sudarytos sąlygos priimti procesinius dokumentus ir kitą korespondenciją, gali būti taikytinos pasyvaus elgesio pasekmės – panaikinus sprendimą už akių šaliai, dėl kurios priimtas sprendimas už akių, iš priešingos šalies negali būti priteistas žyminis mokestis už pareiškimo padavimą, šalis, dėl kurios priimtas sprendimas už akių, gali gauti tik 50 procentų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, be to teismas pasyviajai šaliai taip pat gali skirti baudą iki trijų šimtų eurų (LR CPK 288 straipsnio 7 dalis).
Šaltiniai:
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-361-611/2018;
2. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-16-313/2019.
